Sužinojęs, kad neprigirdžiu ir pradėjęs nešioti klausos aparatą, su nerimu pradėjau stebėti, ar nepasikeitė mano draugų bendravimas su manimi, ar jie nesišaipys, pastebėję, jog nešioju klausos aparatą.

Mūsų draugai dažniausiai mus priima tokius, kokie mes esame, susitaiko su mūsų trūkumais. Mes visi galime surasti būdų kaip susitaikyti su mūsų draugų nesėkmėmis ar jų charakterio subtilumais, nesmerkdami jų ar nesistengdami pakeisti jų asmenybės.

Mano draugai mano klausos negalią priėmė tiesiog kaip asmenybės bruožą, suteikiantį savotiško žavesio mano likimo broliams ir seserims. Neslėpsiu  – pradėjęs nešioti klausos aparatą, sulaukiau įvairių reakcijų.

Reakcijų įvairovė

Kai aplinkiniai sužinojo apie mano negalią, jų elgesys kartais mane nustebindavo. Pavyzdžiui, kai kurie mano draugai nuliūdo sužinoję, kad nešiosiu klausos aparatą, jie manė, kad bendravimas taps kitoks.

Sužinojęs apie mano negalią, vienas draugas pasinėrė į gedėjimo būseną ir vietoj manęs liūdėjo dėl tokios sveikatos būklės. Nors aš pats be galo džiaugiausi vien gavęs klausos aparatą ir galimybe girdėti geriau.

Nesvarbu kiek kartų jam kartodavau apie savo pagerėjusią būseną, jis nesuprato. Jis manė, kad aš tiesiog stengiuosi sudaryti tvirto žmogaus įvaizdį. Jis net manęs paklausė, ar aš į viską pradėjau paprasčiau žiūrėti. Lyg klausos netekimas būtų mirtina liga.

Vyliausi, kad jis pakeis savo požiūrį po kelių dienų ar savaičių, deja, po dviejų metų jis vis dar mąsto taip pat. Jis su manim elgiasi taip tarsi būčiau sutvertas iš porceliano, ir vis siūlo prisėsti ir pailsėti.

„Jis su manim elgiasi taip tarsi būčiau sutvertas iš porceliano, ir vis siūlo prisėsti ir pailsėti“.

Kita vertus, mano draugės buvo linkusios reikšti susirūpinimą, bet nedarė dramblio iš musės taip kaip vyrai draugai.

Moterys, priklausančios tai pačiai socialinei klasei kaip ir aš, labiau, linkusios žvelgti į klausos negalią kaip į laikiną sutrikimą, kurį reikia įveikti, priešingai nei vyrai, kurie laiko tai silpnybe, pasmerkusią visą likusį gyvenimą.

Man tokie skirtingi požiūriai išties kelia itin didžiulį susidomėjimą, nes nei viena draugė nepasiūlė į viską žiūrėti paprasčiau. Iš tiesų, aš  geriausiai jaučiuosi su drauge, kuri man patarė nesėdėti namie nuleidus rankų, o džiaugtis geresne klausa ir eiti į pasaulį mėgautis garsais.

Ji labai gerai žinojo apie pavojingą norą pasiduoti gyvenimo tėkmei, per didelį nerimą ir nuolatinį gręžiojimąsi į šviesias praėjusias dienas, kuris galiausiai veda į depresiją ir užsisklendimą.

Mano sveikatingumo klubo draugai irgi susidūrė su tipinėmis moterų ir vyrų draugų reakcijomis. Vyrai draugai stebėjosi arba netgi prieštaraudavo mano norui užsiimti aktyvia fizine veikla. Du bičiuliai netgi agresyviai buvo nusistatę prieš mano ketinimą toliau užsiimti plaukiojimu. Bergždžiai bandžiau jiems paaiškinti, kad mano klausos aparatas nėra  nejudamai pritvirtintas ir jį galima lengvai vos vienu rankos mostu nusiimti.

O vienas draugas netgi iš to teatrališkai pasakojo nepažįstamiems apie mano didingą užmojį sportuoti ir plaukioti. Galite tik įsivaizduoti, kokių keistų reakcijų toks „spektaklis“ susilaukė.

Trūksta žinių ir švietimo apie kurčiuosius

Girdinčiųjų visuomenėje švietimas apie kurčiuosius yra pernelyg skurdus. Kai kurie švietimo būdai gal net sukeltų juoką, jei iš tiesų tai nebūtų liūdna. Liūdna dėl to, kad yra žmonių, kurie tvirtai įsitikinę, ir primygtinai teigia, kad kurtumas yra veikiau sekinanti negalia, nei keli iššūkiai, tikrai įveikiami daugumai turinčiųjų klausos negalią.

Pavyzdžiui, vienas mano draugų dabar įprato su manim kalbėdamas rėkti, ir įsitikinęs, kad taip man padeda, demonstratyviai judina lūpas. Jis veikiau primena man veikėją iš situacijų komedijos.

Jis ignoruoja faktą, nors minėjau tai daugelį kartų, kad nešiodamas klausos aparatą, mano klausa tapo labai aštri. Jis gali šnekėti tyliai ir aš jį puikiausiai išgirsiu. Žinoma, tol, kol pokalbyje dalyvauja tik du pašnekovai. Jei esu žmonių grupėje, girdėti jau yra sudėtingiau.

Supratau, kad draugams vyrams itin sudėtinga susitaikyti su realybe, kurioje egzistuoja kurtumas. Vieni nenuilsdami laido pokštus, kitų žvilgsniai prisipildo gailesčiu.

Klausos aparato stigma

Daugelis žmonių pagal savo išankstinį įsitikinimą galvoja, kad klausos netekimas – didžiulė negalia, trukdanti žmogui pilnavertiškai jaustis gyvenime net ir nešiojant klausos aparatus. Toks požiūris, vadinamoji stigma, pastaruoju metu šiek tiek susilpnėjo, vis dėl to meluočiau teigdamas, kad ji visiškai išnyko.

Juokinga, kad prieš paskelbus diagnozę, mano draugai, tiek vyrai, tiek moterys, buvo linkę nepastebėti mano klausos sutrikimų. Arba veikiau jie buvo įpratę iš to geranoriškai pasijuokti ir užmiršti tai iki sekančio karto.

Dabar jie į mane žvelgia kaip į kitokį: į draugą, kuriuo žavimasi ir kurį reikia padrąsinti.

Dauguma klausos aparatus vertina kaip gudrų išradimą, tačiau ne itin patrauklų. Galiu tik spėti, kad šios klausos aparatų stigmos kilmė siejama su jų kišimu į ausį arba kyla asociacija su nepatraukliai atrodančia ausyse esančia siera ir panašiai.

Nei vienas mano draugų gerai nesupranta, kaip veikia klausos aparatai, ir nežino, su kokiais iššūkiais kurtieji susiduria.

Visi, išskyrus vieną, vengia kalbėti šia tema. Tai tarsi tabu, apie kurį viešoje vietoje nekalbama.

Taip pat turiu rimtų problemų su regėjimu ir nešioju akinius, nors pastarieji laikoma įprasta norma. Nors susiduriu su regėjimo sunkumais, akinių nešiojimas laikomas itin įprastu reiškiniu.

„Taip pat turiu problemų su regėjimu ir nešioju akinius, nors pastarieji laikomi įprasta norma“.

Atsimenu, kai 60-aisiais mokiausi mokykloje ir dar 70-ųjų pradžioje vaikus, nešiojančius akinius, kuriuos erzindavo, nes jie atrodė kitokie.

Tas pats buvo taikytina ir vaikams nešiojantiems dantų breketus, jiems stipriai kliūdavo. Dabar, žinoma, breketų nešiojimas taip pat laikoma norma, o vaikai noriai nešioja dizainerių sukurtus akinius.

Tikiu, kad laikui bėgant ir klausos aparatai bus vertinami kaip norma. O kol kas stengiausi įdėti savo mažyti indėlį šioje kampanijoje. Manau, būtina, kad mes, turintys klausos negalią, šviestume girdinčią visuomenę.

.


Straipsnio autorius Phil Hilton – žurnalistas ir terapeutas, gyvenantis gražioje Šiaurės Jorkšyro pakrantėje su žmona Raine ir trimis vaikais. Vidutinio sunkumo klausos sutrikimas su abiejų ausų spengimu, Phil’ui buvo diagnozuotas 2016 metais. Jis naudoja „Phonak“ skaitmeninius klausos aparatus su automatiniu garso reguliatoriumi.